Kiekviena mūsų kūno dalis ir sistema turi ne tik savo funkciją, bet ir savitą kokybę. Žmogus gali ją patirti įsiklausydamas į kūną – taip praplėsdamas savo pojūčių, požiūrio, būsenų ir jausmų įvairovę. Įnešdamas į kasdienybę tos sistemos „poskonį“, galima tyrinėti, kaip keičiasi gyvenimas, kai veikiame iš skirtingų kūno vietų.
Kiekvienas žmogus turi savo dominuojančią sistemą ar organą, iš kurios dažniausiai organizuojasi. Sąmoningai ar ne, mes gyvename iš tos kokybės – per ją matome pasaulį, jaučiame, veikiame. Tuo tarpu kitos sistemos lieka mažiau patirtos: neįpratintos veikti, nepastebėtos ar net užslopintos.
Dėl to žmogus gali jausti nuovargį, emocinį nestabilumą ar fizinius negalavimus – nes gyvybinė energija kūne nėra tolygiai pasiskirsčiusi. Kai viena sistema yra perkrauta, o kitos neveiklios, organizmas praranda gebėjimą lanksčiai prisitaikyti prie kasdienių iššūkių. Ilgainiui tai pasireiškia ne tik kūno simptomais, bet ir giluminiu vidiniu disbalansu, kuris trukdo jaustis harmoningai su savimi ir aplinka.
Patyrus viso kūno įkūnijimą, žmogus atranda turtingą patyrimą, atskleidžiantį, ką kūnas saugo ir kaip išgyvena gyvenimą. Tada tampa matoma visa nešama istorija – ji priimama, perdirbama, o kartais ir paleidžiama. Kūno įkūnijimas tampa ne tik galingu resursu, bet ir gydančiu procesu – iki ląstelės, iki subtilaus energijos vibracijos lygmens.
Įkūnijimo procese dažniausiai pasitelkiamas darbas su kūnu (bodywork), prisilietimas, judesio terapinės praktikos, vizualizacija, piešimas, terapinis pokalbis.
